Lietuvos psichologų sąjungos pranešimas spaudai 2026 08 13. Vaikų saugumas – suaugusiųjų atsakomybė.

Prieš kelias dienas viešojoje erdvėje pasirodžiusi informacija apie galimus seksualinius nusikaltimus prieš nepilnamečius pagrįstai kelia stiprias visuomenės reakcijas – nerimą, pyktį, pasipiktinimą ir bejėgiškumą. Tokios istorijos ypač sukrečia, kai galimas smurtas siejamas su žmogumi, kuriam dėl jo vaidmens, autoriteto ar užimamų pareigų vaikai ir jų šeimos galėjo jausti pasitikėjimą. Kai pažeidžiamas žmogaus,o ypač vaiko saugumas normalu, kad reaguojame, ieškome kaltų, pasmerkiame smurtautoją. Tuo pačiu labai svarbu galvoti kaip galime padėti nukentėjusiems.

Lietuvos psichologų sąjunga pabrėžia, kad konkrečių asmenų kaltę ir teisinę atsakomybę nustato teisėsaugos institucijos ir teismas. Tačiau tokie atvejai yra svarbus signalas visai visuomenei kalbėti apie tai, ką galime padaryti, kad vaikai būtų geriau apsaugoti nuo seksualinio smurto ir kad jį patyrę vaikai neliktų vieni.

Svarbu kalbėti apie du dalykus:

– prevenciją ir

– tinkamą pagalbą vaikui/šeimai, kai smurtas jau įvyko arba kyla jo įtarimas.

Prevencija – ne vaiko, o suaugusiųjų atsakomybė.

Seksualinio smurto prevencija neturėtų būti suprantama tik kaip vaiko mokymas pačiam apsisaugoti. Už vaiko saugumą pirmiausia atsakingi suaugusieji ir institucijos.

Tėvams svarbu nuo mažens, vaikui suprantama kalba kalbėti apie kūną, privatumą, asmenines ribas ir saugius bei nesaugius prisilietimus. Vaikas turėtų žinoti, kad jo kūnas priklauso jam, kad jis turi teisę atsisakyti nepageidaujamo prisilietimo ir kad apie nejaukumą, baimę ar sumišimą keliantį suaugusiojo elgesį galima ir reikia pasakyti patikimam žmogui.

Svarbu atsisakyti ir „pavojingo nepažįstamojo“ stereotipo. Netinkamai pasielgti gali ir žmogus, kurį vaikas pažįsta, mėgsta, gerbia ar kuriuo pasitiki. Tyrimai rodo, kad didžiąją dalį – apie 90 proc. – seksualinio smurto prieš vaikus įvykdo ne nepažįstami žmonės, o vaikui ar jo šeimai pažįstami ir neretai pasitikėjimą turintys asmenys. Suaugusiojo statusas, profesija, pareigos ar autoritetas nesuteikia jam teisės peržengti vaiko ribų.

Tačiau viena stipriausių prevencijos priemonių yra saugus vaiko santykis su suaugusiaisiais. Vaikui reikia žinoti, kad jis gali papasakoti apie nepatogius, gėdingus ar bauginančius dalykus ir nebus už tai kaltinamas, baudžiamas ar išjuoktas.

Mokyklose, darželiuose, sporto, meno, religinėse ir kitose su vaikais dirbančiose organizacijose turi veikti aiškios vaikų saugumo taisyklės.

Darbuotojai turi būti pasirengę atpažinti galimo smurto požymius, žinoti, kaip reaguoti vaikui atsiskleidus ir kur kreiptis kilus įtarimui. Organizacijos turi turėti aiškias suaugusiųjų elgesio su vaikais ribas ir procedūras, kurios mažintų galimybes piktnaudžiauti galia ar pasitikėjimu.

Kai vaikas prabyla – svarbiausia jo neatstumti.

Vaiko atsiskleidimas apie galimai patirtą seksualinį smurtą yra itin jautrus momentas. Pirmoji suaugusiojo reakcija gali turėti didelę reikšmę tam, ar vaikas jausis saugus ir galės priimti tolesnę pagalbą.

Kai vaikas pasakoja apie galimai patirtą seksualinį smurtą, svarbu:

· ramiai išklausyti ir leisti pasakoti savo žodžiais;

· priimti vaiko pasakojimą rimtai;

· padėkoti, kad išdrįso pasakyti;

· aiškiai pasakyti: „Tu dėl to nekaltas“;

· vengti klausimų „Kodėl anksčiau nesakei?“, „Ar tikrai?“ ar „Gal ne taip supratai?“;

· neklausinėti smulkių įvykio detalių ir nebandyti patiems atlikti „tyrimo“;

· tiek vaikui, tiek visai šeimai kreiptis psichologinės pagalbos į specialistus;

· pasirūpinti vaiko saugumu ir perduoti informaciją atsakingoms institucijoms.

Svarbu suprasti, kad vaikas apie seksualinį smurtą ne visada prabyla iš karto. Baimė, gėda, kaltės jausmas, priklausomybė nuo smurtaujančio žmogaus, jo autoritetas ar baimė, kad niekas nepatikės, gali lemti ilgą tylėjimą.

Todėl klausimą „Kodėl jis anksčiau nepasakė?“ verta keisti klausimu „Kas trukdė vaikui jaustis pakankamai saugiam, kad galėtų apie tai pasakyti?“.

Nesvarbu, kada įvyko seksualinis smurtas, svarbu dabar sureaguoti tinkamai, suteikti reikiamą pagalbą.

Pagalba turi tęstis tiek, kiek jos reikia vaikui

Seksualinio smurto patirtis gali paveikti vaiko saugumo jausmą, pasitikėjimą kitais ir savimi, emocijas, santykius, miegą, mokymąsi ir savivertę. Tačiau vaikų reakcijos gali būti labai skirtingos – nėra vieno „teisingo“ būdo reaguoti į traumą.

Todėl vaikui ir jo šeimai turi būti prieinama profesionali, individualius poreikius atitinkanti psichologinė pagalba. Jos tikslas nėra priversti vaiką kuo daugiau kalbėti apie patirtį, bet padėti jam atkurti saugumo, kontrolės ir pasitikėjimo jausmą.

Vaikams nereikia pažado, kad pasaulyje nėra pavojingų žmonių. Jiems reikia patirties, kad suaugusieji pastebės, išgirs, patikės ir imsis veiksmų juos apsaugoti.

Kur kreiptis?

Jeigu vaikas šiuo metu patiria smurtą, jam gresia pavojus arba jis yra nesaugioje aplinkoje – skambinkite 112.

Jeigu įtariate seksualinį ar kitokį smurtą prieš vaiką arba turite informacijos apie galimą vaiko teisių pažeidimą:

Vaiko teisių linija – 0 800 10 800

Pirmadieniais–šeštadieniais 8.00–20.00 val.

Taip pat galima kreiptis į artimiausią Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos teritorinį skyrių.

Jeigu vaikui reikia su kuo nors saugiai ir anonimiškai pasikalbėti:

Vaikų linija – 116 111

Kasdien 11.00–23.00 val.

Svarbiausia – nelikti su įtarimu vieniems. Suaugusiajam nereikia pačiam nustatyti, ar seksualinis smurtas tikrai įvyko. Pakanka pagrįsto susirūpinimo, kad būtų ieškoma profesionalios pagalbos ir pasirūpinta vaiko saugumu.