|
|
LPS pranešimas spaudai: „Ankstyva mokyklos pradžia: „už“ ar „prieš“?Dabartinės
švietimo politikos siekis paankstinti privalomo ugdymo pradžią kelia
diskutuotinų klausimų ir visuomenei, ir švietimo pagalbos
specialistams. Šiuo metu ankstesnį atėjimą į bendrojo ugdymo sistemą (pirmą
klasę) dažniausiai paskatina šešiamečių tėvai, pamatę sūnaus ar dukros aukštus
intelektinius gabumus. Tai tampa svariu argumentu „už“ ankstyvą privalomą
ugdymą. Lietuvos psichologų sąjungos Psichologinio įvertinimo ir Vaiko psichologinės
gerovės komitetai atkreipia dėmesį, kad psichologai jau daugiau nei dešimtmetį
atlieka Brandumo mokyklai vertinimą, tad yra sukaupę vertingos patirties. Ji
atskleidė ne tik ankstyvojo ugdymo privalumus, bet ir iššūkius. Iki
šiol girdėjome garsų patikinimą, kad ankstyva ugdymo pradžia tiesiogiai siejasi
su vėlesniais mokymosi pasiekimais. Yra ir kitokia nuomonė – Stanfordo
universiteto mokslininkai (2015) įrodė, kad vaikai, pradėję lankyti mokyklą 7
metų, po ketverių metų geriau koncentruoja savo dėmesį ir aktyvumą, turi
stipresnę savireguliaciją nei tie vaikai, kurie mokyklą pradėjo lankyti būdami 6
m. amžiaus. Septynmečiui lengviau nei šešiamečiui įsisavinti savarankiško
mokymosi įgūdžius, pasirengti instrukcijų valdomam ugdymui. Psichologų
nuomone, brandumas mokyklai yra vientisas darinys, kuriame socialinės ir emocinės
vaiko savybės lygiai tiek pat svarbios, kiek ir akademiniai gebėjimai. Kitaip
sakant, prasminga situaciją matyti iš vaiko perspektyvos, nesureikšminti vien
pažinimo galių. Juk dažnai nutinka, kad anksti pradėjęs skaičiuoti ar išmokęs
skaityti vaikas vėliau „nugęsta“ ir nebeatskleidžia savo stiprybių. Psichologai
nuolat atkreipia dėmesį, kad galingas mokymosi variklis yra noras pažinti ir
suprasti, atradimų džiaugsmas. Jis kyla ne tik mokyklos suole. Vaizduotės
pasaulis, įvairiausi vaikų žaidimai išmoko labai svarbių nestandartizuotų
dalykų - ieškoti ir rasti išeitį, sugalvoti naują sprendimą, susitarti su
kitais, pamatyti savo ir kito galias, atjausti nusiminusį. Šešiamečiai visų
pirma turi įsisavinti emocines ir socialines kompetencijas – mokėjimą bendrauti
ir bendradarbiauti, planuoti ir tikslingai veikti, atpažinti ir tinkamai
išreikšti emocijas, įveikti nerimą ir pasitikėti savimi, gerai jaustis, ir
svarbiausia – mokėti prašyti suaugusiųjų pagalbos. Tuomet jie yra pasiruošę
mokytis raidžių ir skaičių, sėkmingai spręsti akademines užduotis. Ankstyvosios
vaikystės metu intensyviai vystosi bendrieji gebėjimai – siauresnių specifinių mokymosi gebėjimų pamatas. Ir visa
tai vyksta natūraliai, be pasiekimų spausties, kai procesas svarbiau nei rezultatas.
Sutrumpinus vaikystės metus, kyla pavojus apriboti šį procesą ir paminti vaiko
asmenybės reikmes suaugusiųjų poreikių labui. Ne paslaptis, kad kartais tėvai
ketina anksčiau išleisti atžalą į mokyklą, nes nori patekti „būtent pas tą
mokytoją“ ar mokytis arčiau namų. Tokiu būdu tėvai kartais tenkina savo
asmeninius poreikius ar norus, neatsižvelgdami į vaiko emocinius, socialinius
ar ugdymosi poreikius. Taigi svarstant ankstyvojo ugdymo
pasirinkimą kviečiame tėvus atsakingai pasverti visus „už“ ir „prieš“,
surikiuoti prioritetus, atsižvelgus į vaiko, o
ne savo, poreikius. Svarbi šio mūsų pranešimo žinia – ankstyvojo ugdymo procese
turėtume rūpintis ne tiek „kada?“, o „kaip?“ ir „ko mokyti?“.
Pranešimą parengė: Lietuvos psichologų sąjungos Psichologinio įvertinimo ir testavimo komiteto pirmininkė doc. dr. Dalia Nasvytienė, el. paštas: dalia.nasvytiene@fsf.vu.lt, ir Lietuvos psichologų sąjungos Vaiko psichologinės gerovės komiteto pirmininkė prof. dr. Roma Jusienė, el. paštas: roma.jusiene@fsf.vu.lt, tel. nr. 8 5 2687254.
|
|
