Apie LPS      Narystė      LPS nariai      Renginiai      EuroPsy      Reglamentavimas      Tėvams ir specialistams      COVID-19       Kontaktai      Lietuvos psichologų kongresas 2024      Profesinė etika      EN

Naujienos  /   LPS Naujienlaiškiai  /   Kitų organizacijų naujienlaiškiai  /  

LPS KSPK diskusija „Pagalbos savižudybės krizę išgyvenantiems asmenims organizavimo bei teikimo teisiniai ir praktiniai aspektai“

2019-05-25 Lietuvos psichologų kongreso „Dialogai“ metu Lietuvos psichologų sąjungos Klinikinės ir sveikatos psichologijos komiteto narės Laura Digrytė, Ieva Salialionė ir Edita Žilienė organizavo diskusiją „Pagalbos savižudybės krizę išgyvenantiems asmenims organizavimo bei teikimo teisiniai ir praktiniai aspektai“, kurioje diskutavo Savižudybių prevencijos biuro vedėjas Marius Strička, Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės Psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos skyriaus l. e. p. vedėja Ieva Vaskelienė bei praktinį ir mokslinį darbą savižudybių prevencijoje dirbantys psichologai.

Pastarieji metai buvo pažymėti naujų, su savižudybių prevencija susijusių Sveikatos apsaugos ministro įsakymų priėmimu: nuo 2018-11-01 įsigaliojo Savižudybės krizę išgyvenančių asmenų psichosocialinio vertinimo tvarkos aprašas, o nuo 2019-02-01 – Pagalbos savižudybės grėsmę patiriantiems, savižudybės krizę išgyvenantiems ir išgyvenusiems asmenimsteikimo tvarkos aprašas. Minėtais įsakymais nustatytos ir medicinos psichologų profesinės pareigos, todėl šioje diskusijoje buvo aptartos naujai įsigaliojusių įsakymų praktinio įgyvendinimo asmens sveikatos priežiūros įstaigose patirtys, veikiančios ir sunkiau veikiančios pagalbos teikimo grandys, kylančios problemos ir jų galimi sprendimo būdai.

Diskusijos metu Savižudybių prevencijos biuro vedėjas Marius Strička aptarė teisinius bei sisteminius pagalbos teikimo aspektus, pristatė pagrindinius minėtų ministro įsakymų kūrimo tikslus: kad savižudybės grėsmė būtų atpažįstama ir žmonės nukreipiami pagalbos; kad pirminė pagalba būtų suteikiama per 12 valandų; kad būtų teikiama tęstinė pagalba. Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės Psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos skyriaus l. e. p. vedėja Ieva Vaskelienė pristatė pagalbos teikimo psichiatrijos stacionare patirtį bei išskyrė įsakymų teigiamas pasekmes: visi specialistai buvo priversti peržiūrėti savo nuostatas, susijusias su pagalbos teikimu savižudybės grėsmę patiriantiems asmenims, klientas suvokiamas kaip partneris, su kuriuo ieškoma kontakto, einama į dialogą. Vilkaviškio PSPC psichikos sveikatos skyriaus medicinos psichologė Edita Žilienė pristatė pagalbos teikimo ambulatorinėje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje patirtį: kol kas ambulatorinėje grandyje pagalbos teikimas savižudybės krizę išgyvenantiems asmenims vyksta nepakankama apimtimi. Tuo tarpu Laura Digrytė, teikianti specialisto paslaugas Kauno miesto savivaldybės Visuomenės sveikatos biure ir dalyvaujanti Lietuvos mokslo tarybos remiamame projekte „Psichosocialiniai savižudybių rizikos veiksniai ir pagalbos prieinamumas“, pasidalino apie Kaune įdiegtą ir koordinuojamą savižudybių prevencijos modelį bei Lietuvos sveikatos mokslų universiteto darbuotojų komandos atliekamą tyrimą apie nusižudžiusiųjų artimųjų patirtis bei pagalbos prieinamumą. Į diskusiją aktyviai įsitraukė praktinį ir mokslinį darbą savižudybių prevencijoje dirbantys psichologai: dalinosi savo darbo su savižudybės krizę išgyvenančiais asmenimis patirtimis, stebimomis problemomis įstaigų, savivaldybių, valstybės lygmeniu bei pasiūlymais, kaip būtų galima pagerinti pagalbos teikimą savižudybės krizės atveju.

Iškelta problema, kad prieš ministro pagalbos teikimo tvarkos aprašo patvirtinimą, du trečdaliai savivaldybių jau turėjo savižudybių prevencijos algoritmus, o priėmus įsakymą, iškilo iššūkis sujungti esamas tvarkas su naujai priimtąja.

Antra problema, kad šiuo metu savižudybių prevencijos kontrolė palikta savivaldai. Yra gerų pavyzdžių, kai įstaigų vadovai, suprantantys savižudybių prevencijos svarbą, iš vidinių įstaigos resursų skiria lėšų papildomiems medicinos psichologų etatams. Vis tik jeigu konkrečiai savivaldybei pavaldžios asmens sveikatos priežiūros įstaigos vadovas neteikia pirmenybės psichikos sveikatai ir neskiria šiai sričiai reikiamų lėšų, savižudybių prevencijos situacija savivaldybėje negerėja. Yra dideli pagalbos teikimo netolygumai tiek įstaigų lygmeniu, tiek savivaldybių lygmeniu, tiek pagal tai, kokie savižudybių intervencijos metodai įdiegti, tiek pagal tai, kiek realiai žmonėms prieinama specialistų pagalba (pvz., pastebėta, kad Vilniuje įdiegta daug savižudybių intervencijos metodų, tačiau yra mažas paslaugų prieinamumas, tuo tarpu Kaune įdiegta mažai metodų, tačiau yra didelis paslaugų prieinamumas, psichikos sveikatos centruose įdarbinti atvejo vadybininkai, paskelbti jų telefonų numeriai). Šiai problemai spręsti reiktų valstybinės savižudybių prevencijos strategijos ir valstybinės kontrolės. Iškelta mintis, kad galimai 2018 m. metų pabaigoje įkurtas Sveikatos apsaugos ministerijos Psichikos sveikatos skyrius galėtų tapti valstybinę savižudybių prevencijos strategiją kuriančia ir strategijos įgyvendinimą kontroliuojančia institucija.

Trečia problema, kad ne visose savivaldybėse yra realiai prieinama medicinos psichologų pagalba. Nors ministro įsakymu yra nustatyta, kad psichikos sveikatos centruose psichikos sveikatos specialistų komanda turi dirbti kiekvieną darbo dieną, tačiau šio įsakymo ne visos įstaigos laikosi. Pasiūlyta, kad būtų viešai skelbiami psichikos sveikatos centrų specialistų darbo laikai ir tokiu atveju būtų žinoma reali psichologinės pagalbos prieinamumo situacija kiekvienoje savivaldybėje.

Ketvirta problema, kad nėra pakankamai apmokytų specialistų teikti pagalbą. Atsakydamas M. Strička pristatė informaciją apie specialistų mokymus: 2018 m. buvo apmokyta 200 specialistų atlikti savižudybės rizikos vertinimą, 2019 m. planuojama apmokyti dar 200 specialistų bei planuojama, kad kiekvienas asmens sveikatos priežiūros įstaigos specialistas būtų apmokytas atlikti savižudybės rizikos vertinimą. Taip pat 2019 m. planuojami mokymai 400 atvejų vadybininkų, mokymai greitosios medicinos pagalbos darbuotojams, pirmosios emocinės pagalbos mokymai savivaldybėse.

Penkta – iškelta finansavimo problema. Savižudybės grėsmės įvertinimas užtrunka 1,5 val., o už šį darbą numatytas neadekvačiai mažas įkainis, nepadengiantis specialisto darbo sąnaudų. Taip pat  nenumatyta lėšų specializuotai psichologinei pagalbai, nustačius savižudybės riziką. Iškeltas klausimas, ar bus didinami žmogiškieji resursai psichikos sveikatos centruose. Atsakyta, kad po truputį yra mažinamos specialistų komandos aptarnaujamos teritorijos, šiuo metu vienas medicinos psichologas aptarnauja 17‘000 gyventojų. Vis tik pastebėta, kad aptarnaujamos teritorijos mažinimas finansavimo problemos neišspręs ir reikia numatyti specializuotos pagalbos – savižudybės intervencijos – teikimo tvarką bei atskirą apmokėjimą. Reiktų valstybiniu lygmeniu apibrėžti, kad nustačius savižudybės grėsmę, turi būti teikiama psichologinė pagalba, kokia ta pagalba turi būti, numatytas savižudybės intervencijų valandų skaičius ir adekvatus apmokėjimas. Svarbu atskirti psichikos sutrikimų gydymą nuo savižudybės prevencijos: negydoma nuo savižudybės – gydomi psichikos sutrikimai. Iškelta mintis įtraukti psichologus į sprendimų priėmimą dėl pagalbos savižudybės riziką turintiems asmenims. Tam, kad medicinos psichologai galėtų teikti pagalbą savarankiškai ir jų paslaugas būtų apmokamos ligonių kasų, reikia įvesti medicinos psichologų licencijavimą ir jų paslaugų draudimą.

Šešta – paslaugų tęstinumo problema. Kai kurios savižudybių prevencijos paslaugos dabar teikiamos pagal projektus; nežinia, ar pasibaigus projektiniam finansavimui paslaugų tęstinumas bus išlaikytas.